Pagrindinė antistatinių priedų savybė yra medžiagų varžos sumažinimas ir statinės elektros kaupimosi prevencija. Jų pagrindiniai rodikliai paprastai apima paviršiaus varžą, tūrio varžą ir įkrovos skilimo laiką. Skirtingoms medžiagoms taikomi skirtingi antistatinio veikimo reikalavimai; paprastai laikomos geromis antistatinėmis savybėmis medžiagos, kurių paviršiaus savitoji varža yra nuo 10^9 iki 10^12 Ω. Antistatinės medžiagos įveda hidrofilines grupes, jonines grupes arba laidžius kanalus, leidžiančius ant medžiagos paviršiaus arba viduje adsorbuoti arba migruoti nedideliems vandens molekulių kiekiams, taip greitai išlaisvinant statinį krūvį ir sumažinant dulkių adsorbciją, kibirkšties riziką ir elektrostatinius trukdžius.
Kalbant apie fizikines ir chemines savybes, antistatiniai priedai turi gerą terminį stabilumą, cheminį stabilumą ir disperguojamumą. Jie turi išlaikyti struktūrinį ir veikimo stabilumą aukštoje -temperatūrų apdorojimo sąlygomis (tokiomis kaip liejimas, ekstruzija ir pūsta plėvelė) ir nereaguoti neigiamai su pagrindine medžiaga. Tuo pačiu metu, siekiant užtikrinti veiksmingumą, antistatinės medžiagos turi būti lengvai ir tolygiai paskirstytos plastikuose, dangose ar pluoštuose, nepakenkiant medžiagos skaidrumui, lankstumui ir mechaninėms savybėms. Pagrindinių arba skystų dispersinių produktų dispersiškumas tiesiogiai lemia antistatinio poveikio vienodumą ir išlikimą.
Antistatiniai priedai turi ilgalaikį{0}}veiksmingumą ir kontroliuojamą migraciją. Migracija reiškia antistatinės medžiagos gebėjimą migruoti iš medžiagos vidaus į jos paviršių, kad susidarytų veiksmingas laidus sluoksnis. Per didelis migracijos greitis gali pabloginti paviršiaus veikimą, o nepakankamas migracijos greitis gali turėti įtakos pradiniam antistatiniam poveikiui. Todėl aukštos-kokybės antistatinės medžiagos dažnai subalansuoja greitą pradinį veiksmą su ilgalaikiu- stabilumu, užtikrindamos, kad medžiaga išliktų geras antistatinis veikimas per visą jos naudojimo laiką ir atitiktų aplinkosaugos ir saugos reikalavimus.
