Superlaidžias medžiagas galima plačiai suskirstyti į tris šaltinius: natūralius metalus, lydinius ir junginius. Anksčiausiai aptiktos superlaidžios medžiagos buvo natūralūs metalai, tokie kaip gyvsidabris (Hg), švinas (Pb) ir alavas (Sn), kurių superlaidumas beveik -absoliutaus nulio temperatūroje. Tolesni tyrimai atskleidė, kad legiruojant metalo elementus tam tikromis proporcijomis taip pat gali būti gaunamos žemos temperatūros superlaidžios medžiagos, pasižyminčios aukštesne kritine temperatūra ir specifinėmis savybėmis, pvz., niobio-alavo (Nb3Sn) ir niobio-titano (NbTi). Šios medžiagos plačiai naudojamos magnetinio rezonanso tomografijoje (MRT), dalelių greitintuvuose ir didelio lauko{8}}magnetuose.
XX amžiaus pabaigoje atradus aukštos temperatūros vario oksido superlaidininkus, išplėtė superlaidžių medžiagų šaltinių spektrą. Aukštos temperatūros superlaidininkai paprastai yra sintetiniai keraminiai junginiai, sudaryti iš vario, deguonies ir kitų retųjų -žemių arba šarminių{5}}žemių metalų, tokių kaip YBCO (itrio bario vario oksidas) ir BSCCO (bismuto stroncio kalcio vario oksidas). Be to, geležies{7}}superlaidininkus sudaro tokie elementai kaip geležis, arsenas ir selenas; šios medžiagos dažniausiai sintezuojamos chemiškai, naudojant aukštos{8}}temperatūrines kietojo kūno{9} reakcijas arba tirpalo metodus.
Šiuolaikinės superlaidžios medžiagos pirmiausia gaunamos dirbtinės sintezės būdu, siekiant tiksliai kontroliuoti jų cheminę sudėtį, kristalų struktūrą ir priemaišų lygius, taip optimizuojant kritinę temperatūrą, kritinį srovės tankį ir magnetinio lauko atsparumą. Nors natūralūs metalai tebėra svarbus pagrindinių tyrimų objektas, didžioji dauguma superlaidžių medžiagų, naudojamų praktikoje, yra kompozitai arba lydiniai, pagaminti naudojant cheminę sintezę ir medžiagų inžinerijos metodus.
