Konsultuodami ESD apsaugos klausimais, dažnai sulaukiame klientų klausimų:
- "Koks esminis skirtumas tarp paviršiaus atsparumo ir atsparumo taškui į tašką?"
- „Kodėl naujajame standarte nurodomas atsparumas taškas į tašką, o ne tradicinis paviršiaus atsparumas?
- "Ar matavimo metodai buvo pakeisti?"
Abu yra pagrindiniai parametrai vertinant medžiagų laidumą apsaugant nuo elektrostatinės iškrovos (ESD). Jie papildo vienas kitą, tačiau atlieka skirtingus tikslus. Tikslių jų apibrėžimų, pagrindinių charakteristikų, kilmės ir matavimo skirtumų paaiškinimas sudaro patikimos ESD apsaugos pagrindą ir padeda išvengti techninių nesusipratimų.
Paviršiaus Atsparumas
Fizikoje paviršiaus atsparumas yra pagrindinis parametras, apibūdinantis vienalyčių medžiagų paviršiaus sluoksnio laidumą. Tai reiškia varžos vertę, gautą uždėjus du lygiagrečius elektrodus ant bandinio, taikant nurodytą nuolatinės srovės įtampą ir apskaičiuojant įtampos ir srovės, tekančios palei medžiagos paviršių, santykį. Iš esmės jis lygus nuolatinės srovės lauko stiprumo išilgai paviršiaus ir paviršiaus srovės vienam ilgio vienetui santykiui.
Pažymėtas kaip Rs, jam skirtas vienetas yra Ω/□ (omai kvadratiniam). Šis specialus įrenginys pašalina elektrodų atstumo ir pločio įtaką, todėl galima tiksliai apibūdinti vienalyčių medžiagų paviršiaus laidumą. Pritaikius praktiniam ESD apsaugos bandymui, įrenginys paprastai supaprastinamas iki Ω (omų), kad būtų lengviau apskaičiuoti ir atlikti gamybos patikrą.
Atsparumas nuo taško iki taško
Atsparumas nuo taško iki taško yra į taikymą orientuota metrika, sukurta realiems ESD scenarijams. Nehomogeniškiems bandiniams du apskriti elektrodai dedami į tam skirtus bandymo taškus su nustatytu atstumu. Pritaikius nurodytą nuolatinės srovės įtampą, stabili varža, apskaičiuota pagal įtampos ir srovės santykį tarp dviejų taškų, apibrėžiama kaip taško-taško varža, žymima kaip Rp-p, naudojant vienetą Ω.
Tai yra bendras paviršiaus atsparumo, tūrio ir vietinio kontaktinio pasipriešinimo rezultatas, pateikiant išsamų nevienalyčių medžiagų elektrinių savybių aprašymą. Ši charakteristika atsiranda dėl elektros srovės tendencijos eiti mažiausio pasipriešinimo keliu. Todėl pasipriešinimas nuo taško iki taško nėra vieno veiksnio vertė; jis integruoja varžos efektus visuose įmanomuose srovės keliuose ir atspindi realų nehomogeniškų medžiagų laidumą.
Ilgą laiką paviršiaus atsparumas buvo pagrindinis Kinijos ESD apsaugos pramonės bandymų rodiklis. Tai pasikeitė po to, kai 1998 m. Tarptautinė elektrotechnikos komisija (IEC) išleido IEC 61340 seriją. IEC 61340-4-1 oficialiai pristatė atsparumo taškas į tašką koncepciją ir bandymo procedūrą. Palaipsniui pripažinta vidaus pramonės, ši metrika vėliau buvo minima Kinijos standartuose, įskaitant SJ/T 10694 ir GB/T 15738. Atsparumas nuo taško iki taško buvo oficialiai įtrauktas į vietines ESD testavimo sistemas ir tapo vienu iš pagrindinių nehomogeniškų apsauginių medžiagų rodiklių.
Išvada
Pokytį tarp šių dviejų rodiklių lemia patobulinti bandymų reikalavimai, atitinkantys realias medžiagų savybes. Tradicinis paviršiaus atsparumas gerai tinka homogeninėms medžiagoms. Kadangi dauguma praktikoje naudojamų apsaugos nuo ESD medžiagų yra nehomogeniškos, atsparumas taškas į tašką suteikia daugiau su taikymu susijusių duomenų. Naujo standarto pritaikymas yra ne tik pavadinimo pakeitimas, bet ir praktinių scenarijų testavimo rodiklių optimizavimas.
Matavimo procedūrose yra akivaizdžių skirtumų. Paviršiaus atsparumas lygiagrečiais elektrodais tikrina homogenines medžiagas ir matuoja paviršiaus srovės santykius. Atsparumas nuo taško iki taško naudoja apskritus elektrodus nehomogeninėms medžiagoms ir apskaičiuoja varžą tarp dviejų atskirų taškų. Jie skiriasi matavimo logika ir elektrodų pasirinkimu.
Apibendrinant: paviršiaus atsparumas yra pagrindinis homogeninių medžiagų rodiklis, o atsparumas taškui į tašką yra praktinis rodiklis, pritaikytas nevienalytėms medžiagoms. Papildydami vienas kitą, jie kartu užbaigia medžiagų, apsaugančių nuo ESD, testavimo sistemą.
